1Skvarbiu žvilgsniu permetęs tarybą, Paulius prabilo:
„Vyrai, broliai! Iki šios dienos aš elgiausi Dievo akivaizdoje visiškai gryna sąžine“. 2Bet vyriausiasis kunigas Ananijas įsakė ten stovintiesiems smogti jam per burną. 3Tuomet Paulius jam tarė: „Tau smogs Dievas, tu, pabaltinta siena! Tu čia sėdi, kad mane teistum pagal Įstatymą, o liepi mane mušti prieš Įstatymą?“ 4Ten esantys įspėjo: „Tu įžeidi Dievo vyriausiąjį kunigą“. 5Paulius atsiliepė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: Nepiktžodžiauk savo tautos vadovui“.
6Žinodamas, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko tarybai: „Broliai, aš fariziejus, kilęs iš fariziejų šeimos, ir jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį“. 7Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo. 8Mat sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. 9Todėl pakilo didelis klegesys. Kai kurie Rašto aiškintojai iš fariziejų atsistojo ir griežtai prieštaravo: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. 10O kas, jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas?!“ Įsisiautėjus smarkiems ginčams, tribūnas, bijodamas, kad jie nesudraskytų Pauliaus, įsakė kareivių daliniui nusileisti žemyn, išplėšti Paulių iš jų ir nuvesti į kareivines.
11Kitą naktį Pauliui pasirodė Viešpats ir tarė: „Būk tvirtas! Kaip liudijai apie mane Jeruzalėje, taip reikės tau liudyti ir Romoje“.
Žydų sąmokslas
12Rytojaus dieną susirinko būrys žydų ir prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol nenužudys Pauliaus. 13Tokį suokalbį padarė daugiau negu keturiasdešimt žmonių. 14Jie nuėjo pas aukštuosius kunigus bei seniūnus ir pasakė: „Mes prisiekėme nieko neragauti, kol nenužudysime Pauliaus. 15O jūs kartu su taryba prašykite tribūną, kad jis pristatytų jį jums, lyg norėtumėte tiksliau ištirti jo bylą. Tuo tarpu mes būsime pasirengę nudėti jį kelyje“. 16Apie šį suokalbį nugirdo Pauliaus sesers sūnus. Jis atėjo į kareivines ir pranešė Pauliui. 17Tada Paulius, pasivadinęs vieną šimtininką, paprašė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną. Jis turi jam kai ką pranešti“. 18Tas paėmė, nuvedė jį pas tribūną ir paaiškino: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį. Jis turįs tau kai ką pasakyti“. 19Tribūnas, paėmęs jį už rankos, pasivėdėjo į šalį ir paklausė: „Ką turi man pranešti?“ 20Tas atsakė: „Žydai susimokė prašyti tave, kad rytoj nuvestum Paulių į teismo tarybą, neva norėdami tiksliau ištirti jo bylą. 21Netikėk jais! Daugiau negu keturiasdešimt vyrų susitarę prisiekė nei valgyti, nei gerti, kol jo nenužudys. Jie jau dabar pasiruošę ir laukia tavo sutikimo“. 22Tribūnas atleido jaunuolį ir liepė niekam nesakyti, ką buvo jam pranešęs.
Paulius gabenamas į Cezarėją
23Pasišaukęs du šimtininkus, tribūnas įsakė: „Nuo trečios nakties valandos laikykite parengtyje du šimtus karių žygiuoti į Cezarėją, taip pat septyniasdešimt raitelių ir du šimtus ietininkų. 24Parūpinkite ir arklių, kad raitą Paulių būtų galima saugiai nugabenti pas valdytoją Feliksą“. 25Be to, jis parašė tokį laišką:
26„Klaudijus Lisijas kilniausiajam valdytojui Feliksui siunčia sveikinimą.
27Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir norėjo nužudyti. Aš su kareiviais jį išgelbėjau, sužinojęs esant Romos pilietį. 28Norėdamas patirti jo apkaltinimo priežastį, nuvedžiau į jų teismo tarybą. 29Radau, kad jis kaltinamas dėl jų Įstatymo klausimų, o ne dėl kokio nusikaltimo, baustino mirtimi ar kalėjimu. 30Kadangi man buvo pranešta apie jam gresiantį sąmokslą, aš nedelsdamas siunčiu jį pas tave. Taip pat nurodžiau kaltintojams, kad jie tau pateiktų prieš jį turimus kaltinimus“.
31Kareiviai, vykdydami įsakymą, paėmė ir nugabeno nakčia Paulių į Antipatridę. 32Rytojaus dieną jie pasiuntė su juo raitelius, o patys sugrįžo į kareivines. 33Atvykę į Cezarėją, raiteliai įteikė valdytojui laišką ir pristatė Paulių. 34Perskaitęs laišką, jis pasiteiravo, iš kokios provincijos esąs. Sužinojęs, jog iš Kilikijos, 35jis pasakė: „Aš tave apklausiu, kai atvyks tavo kaltintojai“. Ir liepė jį sergėti Erodo pretorijuje.
